papyktis

pãpyktis sm. (1), papiktis N, [K] 1. žr. papykis: Iš pãpykčio jam net lūpos dreba Jnšk. Ant to pãpykčio, kad nepasisekė parduot arklys, ėmiau ir išgėriau Jnšk. Pakilo potam iš to didis sujudimas ir papyktis Kel1881,18. 2. SD164, N, [K] yda, trūkumas, pagedimas.